Kiekvienas konstruoja savo realybę…

   „Kiekvienas konstruoja savo realybę“ – su tokia mintimi grįžau iš tris valandas trukusio pasitarimo Vilniuje. Tema – savižudybės grėsmės vertinimas – nepraranda aktualumo jau daug metų. Dabar atsirado politinė iniciatyva sukurti ir taikyti tinkamo ir savalaikio reagavimo tvarką į „savižudžių skambučius“ pagalbos tarnyboms. Diskusijos metu girdėjau, kad nei bendrosios pagalbos tarnybos, nei greitosios medicininės pagalbos dispečeriai nenumoja ranka į ketinančių nusižudyti arba kalbančių apie savižudybę asmenų pagalbos prašymus. Tai kur tuomet problema?
Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie 800-900 asmenų ir mūsų skaičiai yra vieni aukščiausių Europoje. Aš kaip psichologė esu linkusi ieškoti to priežasčių ne tiek sistemoje, kiek mūsų žmonėse. Kai bendrauji su žmonėmis, kurie teikia pagalbą: policijos pareigūnais, medikais, bendrosios ir greitosios pagalbos tarnybų dispečeriais, atrodytų, viskas turėtų būti labai gerai – skambinantieji dažnai gelbėjami laiku, į pagalbos prašymus reaguojama deramai ir jautriai. Tai į kokias rankas tuomet patenka tie 800-900 nelaimingųjų, kurie panorėję mirti, taip lengvai įgyvendina savo planus? Ar tie asmenys niekur nesikreipia, jų artimieji nesišaukia pagalbos? O gal problema tame, kad įvairaus masto pasitarimuose dalyvauja tik tie, kas ir taip savo kasdieniame darbe iš savęs reikalauja daug bei laikosi tų „vidinių“, pavadinkime juos taip, reikalavimų savo kompetencijos ribose?
Išleisti metodiniai leidiniai bendrosios pagalbos gydytojams ir policijos bei kitiems pareigūnams geras ir, manau, gana veiksmingas būdas paruošti specialistus ypatingoms situacijoms, kai susiduriama su savižudybės rizika. Vartydama knygutes, radau daug informacijos apie savižudybes lydinčias psichikos ligas: depresija, šizofrenija, alkoholizmas, lėtinės somatinės ligos, taip pat apie savižudybes skatinančias gyvenimo sąlygas: skurdą, nedarbą, smurtą, ir pradėjau galvoti apie tai, kad galbūt mes pradedame, buitiškai kalbant, ne nuo to galo? Mes ir vėl dirbame su ligos, nedarbo ar nepritekliaus padariniais (kas šiuo atveju gali būti ir savižudybė) vietoje to, kad bent atkreiptume dėmesį į žmogaus skausmą, kuris dažnai tęsiasi metų metus prieš jam pamatant paskutinę galimybę – nutraukti kančią nusižudant. Kiek mes savo darbo vietose, draugų rate pasikalbame apie žmonių išgyvenimus? Esu susidūrusi su atveju, kai žmogui prisipažinus, jog neseniai bandė žudytis, artimieji pasimetė ir pakeitė pokalbio temą, lyg tai būtų buvęs pastebėjimas nevertas dėmesio, o gal geriau – pernelyg baisus prisipažinimas, kad artimieji žinotų, kaip apie jį kalbėti…
Priklausomai nuo to, kokioje realybėje gyvename mes patys: esame jautrūs ir pastabūs šalia esančių žmonių nuotaikoms, gebame atskirti „durną charakterį“, „valios neturėjimą“ nuo besivystančios ligos ar psichikos sutrikimo, ar praleidžiame pro ausis viską, kas mums patiems gali atrodyti baisu ir nesuprantama – ir atsiranda vienokie ar kitokie elgesio profesinėje veikloje modeliai. Pirmu atveju – mes gelbstime gyvybes, antruoju – nusprendžiame, kad nieko negalėjome padaryti ir kad kaltas kažkas kitas: kitos tarnybos, įstatymų spragos, sistema, valstybė… Tad jeigu pasirenkame elgtis antruoju būdu, ar tai reiškia, kad mes taip bijome būti jautriais? Lyg kokie sociopatai stengiamės išvengti bet kokio rūpesčio ar atjautos parodymo kitam. Jūs patys, ar seniai sakėte nepažįstamam „Laba diena. Kaip Jums sekasi?“, o jeigu sakėte, tai kokios reakcijos sulaukėte?
Man asmeniškai įdomiausia yra tai, kad mes taip atkakliai vaizduojame, jog nebesuprantame, kodėl žmonės išvažiuoja iš šalies, kodėl mūsų šeimose tiek daug smurto ir pykčio, kodėl alkoholizmo ir savižudybių mastai yra tokie aukšti. Stengiamės tai paaiškinti pinigų trūkumu, socialine nelygybe, bet drįsiu iškelti hipotezę, jog nenoras leisti darbuotojams užsidirbti, negebėjimas džiaugtis kito sėkme bei kito asmens garbės ir orumo nepaisymas yra mūsų nejautros ir „sociopatijos“ požymiai, nuo kurios mūsų piliečiai vienaip ar kitaip ir stengiasi pabėgti. Konstruokime savo realybę sąžiningai ir jautriai, galbūt ir šalia esančiųjų pasauliai nebeatrodys tokie beviltiški, kad vienintelis matomas kelias iš jų būtų savižudybė.

Autorė – Olga Kirejeva, Pagalbos moterims linijos vadovė Klaipėdoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.