AGRESIJOS IR BAIMĖS SUPYNĖS

„…po pykčiu – skausmas, o šio priežastys dažniausiai būna vienokia ar kitokia žaizda – kartais

visai šviežia, bet dažniausiai – sena, kamuojanti mus nuo labai senų laikų“.

C. P. Estes

Agresija ir baimė – tai lyg priešingi supynių galai, kuomet užspaudus vieną jausmą, labai aukštai iškyla kitas. Mokslininkai mano, kad pyktis – tai užspausta baimė, o didelis pyktis – tai didėlė užspausta, neišreikšta, neįsisąmoninta baimė. Kai įsisąmoniname vieną emociją, kita atslūgsta.

Kai išgirstu apie smurto įvykį, man kyla klausimas: kas vyko su agresyviai besielgiančiu žmogumi jo vaikystėje. Kas tiek jį traumavo? Kas tiek žalojo jo sielą, jo protą ir jo kūną, kad jis – skirtasis vadintis žmogumi – elgiasi tik kaip žmogiškosios rūšies atstovas? Kokios užslėptos ir užgniaužtos baimės diktuoja šiuos smurtinius, instinktyvius, gyvuliškus veiksmus? Ko bijo šis žmogus?

Smurtautojai gali būti ne tik suaugę. Matyt, ne pagal amžių subrendę vaikai tampa agresyvūs, kovodami už savo būvį; nuolatos slopina ir gniaužia savyje baimes, kurios laikui bėgant įsicementuoja, paversdami žmogiškąją sielą tvirta siena. Manau, kažkas atsitinka su socializacijos procesu, kai bendravimo, meilės, priklausomybės kažkam, artumo ir šilumos poreikiai nėra patenkinami arba patenkinami iškreiptu būdu.

Savo mintimis turiu tikslą atkreipti dėmesį į tai, kad impulsyvūs žmonės neturėtų gėdytis, slėptis ir, svarbiausia, neigti savo impulsyvumo, ko pasėkoje gali, pavyzdžiui, reikštis smurtu už uždarų durų arba manipuliacijomis prieš kitus žmonės. Manau, kad problema ne tame, kad turime tokių išgyvenimų, o tame, kaip gebame tai kontroliuoti. Nors ir esame prigimtinai laisvi, pasivadinę žmonėmis, negalime gyventi ir be apribojimų. Šiuo atveju kalbu apie savikontrolę.

 Suprantama, kad sunkiausia atkreipti dėmesį į save ir susivokti, kad kažkas yra negerai, galbūt yra galimybė pasikalbėti su kažkuo apie tai? Vieni žmonės sėdi ant emocinių sūpynių arčiau „baimės“ pusės, kiti – arčiau „pykčio“, tačiau ir vieni ir kiti gali siekti jų vidurio. Jie gali išmokti įsisąmoninti savo veiksmus, išmokti valdyti savo reakcijas, atrasti kylančių emocijų priežastis ir siekti vidinės bei išorinės pusiausvyros, harmonijos kaip savo viduje, taip ir su aplinkiniu pasauliu.

Niekas negali pateisinti jokio smurto, bet turime dirbti ir su tais žmonėmis, kurie yra „plėšrūnai“ mūsų (pavadinsiu sąlyginai) socializuotame gyvenime. Gal, tokiu būdu pavyktų užkirsti kelią plėtotis smurtui visuomenėje, veistis nesveikai asmenybiniai brandai ir iškreiptam požiūriui į sveikus santykius. Tačiau niekada to nepasieksime, jeigu vien tik smerksime asocialų, netinkamą elgesį, kuris esti mūsų prigimtinė dalis. Juk, galima, pavyzdžiui, skatinti tokių žmonių gerą elgesį, padėti jam augti, bręsti, plėstis.

Norisi atkreipti dėmesį, kad siekiant kažką stabdyti, turime išsiaiškinti to reiškinio priežastis, suprasti veikimo mechanizmą ir tik tuomet stabdyti jo poveikį ir plitimą. Sutinku, kad pirmoji pagalba turi būti kuo skubiau teikiama nukentėjusiems nuo smurto, tačiau privalome nepamiršti, kad smurtinio elgesio šaltinis išlieka. Jeigu laisvė – tai yra prigimtinė žmogaus duotybė ir vertybė, kurią siekiame apginti, reiškia ir mirties visą griaunančią energiją turime pripažinti kaip atskirą energijos šaltinį ir išmokti tinkamai valdyti ir saugoti nuo išsiplieskimo. Jei tik smerksime smurtautojus ir stumsime šią problemą nuo savęs, tuomet skatinsime dar didesnį vidinių baimių sankaupą, kuri stiprins ateities pykčio išraiškas.

Atsimenu, kaip kartą, supykau ant žmonių, dirbusių kartu su manimi grupėje. Bandžiau pasidalinti šiuo nemaloniu jausmu daugybės pozityvių, saldžių ir linksmų nuomonių fone. Dauguma diskusijos dalyvių reagavo į mano pasidalinimą tokiu pačiu pykčiu, pasmerkimu ir kritika. Panorau priešintis ir pulti dar daugiau. Ir tik komentaras, pateiktas objektyviai, nesmerkiant ir nekritikuojant, apramino sumaištį ir sukėlė norą pritarti ir bendrauti. Tuomet pagalvojau, kaip mažai kartais reikia, kad žmonių agresija virstų tikru konfliktu, bet gi egzistuoja visiškai neagresyvus ir taikūs būdai tai išspręsti, kodėl mes taip retai jais pasinaudojame?

 Prigimtinės pykčio, agresijos energijos niekuomet nepanaikinsime, ji yra tokia pati duotybė mums kaip ir džiaugsmo, nuostabos, liūdesio, baimės jausmai. Manau, kaip ir bet kurie kiti jausmai, pyktis turi teisę būti pripažintu, pastebėtu ir egzistuoti šalia kitų mūsų emocijų. Svarbu tik išmokti negyventi viename supynių krašte.

 Autorė – Irina El Osta, psichologijos studentė-konsultantė, daugiau autorės straipsnių ieškokite čia ir čia.


Straipsnis publikuojamas kampanijos „Telkimės už Lietuvą be smurto!“ rėmuose. Apie kampaniją skaitykite „Naujos kampanijos pradžia“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.