Julijos istorija

Kai susipažinau su sugyventiniu, man atrodė, kad radau žmogų, kurio ieškojau visą gyvenimą. Jis rūpinosi manimi, dirbo, kad abiem nieko netrūktų, o aš jį palaikiau, saugojau šeimos židinį, nes labai norėjau šeimos, kurios niekada neturėjau. Tačiau laimė tebuvo trumpa…

Kai pirmą kartą sugyventinis pakėlė prieš mane ranką, niekam apie tai nepasakojau. Užgniaužiau kartėlį, užsidėjau kaukę ir tvirtinau sau, kad „man viskas gerai“. Nustebau iš karto po įvykio sulaukusi skambučio iš Klaipėdos specializuoto pagalbos centro (KSPC). Man buvo pasiūlyta socialinė, teisinė, psichologinė ir psichoterapinė pagalba. Tuokart atsisakiau. Juk man „viskas gerai“… Buvo gėda prisipažinti, kad sulaukusi trisdešimt ketverių nieko neturiu – nei vaikų, nei šeimos, kad esu ir finansiškai, ir emociškai priklausoma nuo sugyventinio.

Smurto atvejai kartojosi, o aš vis guosdavau save, kad smurtautojas pasikeis, kad dabar sunkus gyvenimo tarpsnis, ir pati nepajutau, kaip išsikasiau sau duobę. Po kiek laiko palūžau… Pradėjau galvoti apie savižudybę. Dar ne kartą sulaukiau skambučio iš KSPC, žinojau, kad galiu kreiptis pagalbos, bet vis nesiryžau… Tad labai apsidžiaugiau, kad sykį vėl paskambinus KSPC konsultantei ir pasiteiravus, kaip laikausi, neišvėrusi išklojau viską: apie nuolatinį psichologinį terorą, apie fizinį ir ekonominį smurtą, suicidines mintis. Manęs nepasmerkė, neapkaltino, o išklausė, padėjo surikiuoti padrikas mintis, palaikė ir padrąsino kovoti dėl savo gerovės. Nuo tada palengva prasidėjo vidiniai pokyčiai. Nuolat palaikiau ryšį su konsultante ir galiausiai sutvirtėjau. Radau savyje jėgų palikti smurtautoją. Šiuo metu dirbu, turiu savo būstą, mokausi save mylėti, o smurtautojas, nors ir ne iš karto, bet vis dėlto gavo pelnytą bausmę.