LIETUVOJE DIDĖJA NEPAKANTUMAS SMURTUI


Lietuvoje didėja nepakantumas smurtui

Moterų informacijos centras su partneriais įgyvendina projektą „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“. Jis apima įvairias veiklas, tarp jų – tris gyventojų apklausas apie smurtą artimoje aplinkoje. Jau buvo atliktos dvi apklausos – 2019 m. ir 2020 m., kurių rezultatai neseniai buvo pristatyti visuomenei. Apie pastarosios rezultatus kalbiname dr. Doc. Giedrę Purvaneckienę, kuri atsakinga už šio projekto tyrimus.

Apklausos rezultatai paskelbti (žiūrėkite žemiau). Norėčiau jūsų paprašyti išskirti, kas naujo išryškėjo pastarojoje apklausoje?

Jeigu lygintume šios apklausos rezultatus su 2019 m. apklausos rezultatais, tai pagrindiniai pokyčiai du: padidėjo SKPC (Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų) žinomumas – 2019 m. nė vienas respondentas pats neįvardijo SKPC kaip pagalbą teikiančios organizacijos, o 2020 m. – šiuos centrus žinojo 16% respondentų. Kitas svarbus pokytis – padidėjo nepakantumas smurtui artimoje aplinkoje – 2019 m. smurto artimoje aplinkoje nepateisino 79% gyventojų, o 2020 m. – net 89%.

Tai labai dideli pokyčiai. Kaip jūs manote, kas tą nulėmė?

Manau, kad susidėjo daug priežasčių: įvairūs švietėjiški ir prevencijos projektai, tarp jų ir projektas „Smurtas artimoje aplinkoje; prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“. Jame svarbią vietą užima ir smurto problemos viešinimas, mokymai, švietimas. Televizijoje transliuojamoje socialinėje reklamoje dažnai skambėjo SPC pavadinimas. Svarbu ir tai, kad į šią veiklą įsijungusios įvairios institucijos: ir policija, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o ne tik nevyriausybinės organizacijos, kaip būdavo anksčiau.

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad visuomenės nuomonei pakeisti reikia labai daug laiko. Tačiau pokyčiai vyksta. Pirmoji viešosios nuomonės apklausa buvo atlikta 1997 m., ir lyginant su tuo tyrimu, matome didesnius pokyčius. Priminsiu, kad 1997 m. apie smurtą prieš moteris visuomenėje praktiškai nebuvo kalbama, ir tuomet gyventojai manė, kad nuo smurto šeimoje dažniausiai kenčia vaikai.

Bet ar galima pasakyti, kad ledai pralaužti, ir jau dabar smurto artimoje aplinkoje mažės?

Norėčiau tikėtis, bet kol kas dar negalima to pranašauti. Tiek nuostatų, tiek elgesio, kuris buvo įsitvirtinęs šimtus metų, greitai pakeisti negalima. Tam reikia mažiausiai kelių kartų (generacijų). Be to, yra daug pasipriešinimo. Atkreipkite dėmesį į tai, koks Seimo ir Vyriausybės pasipriešinimas Stambulo konvencijos ratifikavimui. Jeigu ji iki šiol neratifikuota, reiškia, kad daugiau kaip pusė Seimo ir Vyriausybės narių iš tiesų nenori, kad smurtas prieš moteris būtų nugalėtas.


Įvairūs šaltiniai skelbia, kas visame pasaulyje smurtą artimoje aplinkoje yra patyrusios apie trečdalis moterų. O apklausos Lietuvoje sako, kad mūsų šalyje smurtą yra patyrę 18% gyventojų. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje žmonės patiria mažiau smurto nei kitose šalyse?

18 – tai visų gyventojų procentai. Tyrime, apie kurį kalbame, smurtą patyrusios pasisakė 23% moterys ir 12% vyrų. Tačiau 23% taip pat mažiau negu trečdalis. Kai kalbame apie tyrimus pasauliniu mastu, tai čia surinkti duomenys iš įvairių tyrimų. Paprastai tiksliausiai aukų skaičių parodo viktimologiniai tyrimai. Tačiau jie atliekami ne taip jau dažnai, nes žymiai brangiau kainuoja. Pavyzdžiui, Lietuvoje toks patikimas tyrimas buvo atliktas tik 1997 m., ir jo skaičiai buvo žymiai didesni, tada irgi buvo konstatuota, kad kas trečia moteris Lietuvoje yra patyrusi smurtą.

Visame pasaulyje buvo fiksuojamas padidėjęs smurtas per COVID-19 pirmąjį karantiną. Ar apklausa parodė situaciją Lietuvoje?

Galima sakyti, kad taip. Apklausa vyko 2020 metų liepos mėnesį ir joje buvo klausimas apie paskutinį kartą patirtą smurtą. 7 procentai nukentėjusiųjų pasisakė patyrę smurtą per karantiną.

Esate mokslininkė. Kokią mokslinę ir praktinę vertę turi šios apklausos?

Gal pradėsiu nuo praktinės. Šių apklausų rezultatai turi strateginę reikšmę, jie sudaro pagrindą planuoti tolesnę politiką smurto panaikinimui, matyti įgyvendinamos politikos sėkmes ar nesėkmes. Pavyzdžiui, anksčiau minėti skirtumai tarp 2019 ir 2020 m. tyrimų rezultatai parodo, kad įvairios viešinimo programos buvo sėkmingos. Taip pat atskleidžia ir darbo spragas. Jei tarp patyrusių smurtą yra mažiau asmenų, kurie smurto atveju patartų kitam patyrusiam smurtą kreiptis į policiją, nei tarp tų, kurie smurto nepatyrė, tai matyt, policijos pagalba nepatenkino nukentėjusiųjų lūkesčių.


Kalbant apie mokslinę rezultatų reikšmę labai svarbus patvirtinimas, kad iš esmės skiriasi smurtą patyrusių moterų ir vyrų ryšys su smurtautoju. Smurtą artimoje aplinkoje moterys dažniausiai yra patyrę nuo esamų ar buvusių sutuoktinių ar partnerių (net 85% nukentėjusių), o vyrai – nuo tėvų (44% nukentėjusių). Vyrų smurto patirtis – daugiausia iš vaikystės, paauglystės.


Šis straipsnis yra projekto „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“ dalis. Projektą finansuoja Europos socialinis fondas, įgyvendina Moterų informacijos centras kartu su partneriais: Kauno apskrities moterų krizių centras, Visuomeninė organizacija „Moterų veiklos inovacijų centras“, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras; VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras, Lietuvos moterų lobistinė organizacija ir Tarptautinės policijos asociacijos (IPA) Lietuvos skyrius.